Prieš 200 metų, 1811–1819 metais S. T. Coleridge'as, vienas garsiausių anglų Romantizmo epochos poetų, surengė paskaitų ciklą apie Shakespeare'ą ir jo pjeses. Ypač reikšmingas buvo Hamleto pristatymas, iki tol neigiamai vertintas ne tik žiūrovų, bet ir garsiausių kritikų, ypač Samuelio Johnsono. Įžvalgi Coleridge'o analizė padėjo pakeisti nuomonę apie pjesę ir atkreipė dėmesį į tas Hamleto savybes, kurios jį greičiausiai padarė žymiausia ir dažniausiai statoma drama ateinančius 200 metų. Straipsnyje analizuojama, kaip Coleridge'as sugebėjo atpažinti iki tol ignuorotas giliąsias Shakespeare'o tragedijos savybes. Visų pirma, jis susitapatino su pagrindiniu pjesės veikėju, Danijos princu, ir aprašė, viena vertus, atotrūkį tarp ambicijų ir vaizduotės, kita vertus, nesugebėjimą veikti. Kaip Hamletas, taip ir Coleridge'as atliko „didelę, milžinišką, intelektualinę veiklą ir atitinkamai jautė proporcingą baimę veiksmui.“ Suvokdamas šį trūkumą, bet negalėdamas jo ištaisyti, talentingas ir išsilavinęs rašytojas jį detaliai ir išsamiai aptarė. Antra, jis panaudojo žinias apie įtakingiausius to meto filosofus, ypač Kantą, Locke'ą ir Hobbesą, taip pat vis labiau populiarėjantį psichologinį požiūrį į personažų analizę siekiant atskleisti vidinį pagrindinio pjesės personažo portretą. Coleridge'o Hamleto interpretacijos universaliosios savybės, palaikę ilgalaikę jo kritikos įtaką, buvo nuvertintos dėl vis labiau populiarėjančios literatūros teorijos ir analizės tendencijos sutelkti dėmesį į politinį ir materialųjį meno kūrinio kontekstą. Šiuo straipsniu siekiama reaktualizuoti Coleridge'o paskaitų apie Hamletą reikšmę.