PIETRYTINIŲ ŽEMAIČIŲ FONEMOS IR PRIEGAIDĖS XIX A. PRADŽIOJE (Simono Stanevičiaus rašybos duomenimis)
Pietrytinių žemaičių tarmė XIX a. pradžioje turėjo geriau išlaikytą tradicinę fonologinę sistemą negu dabartinės jos šnektos. Kaip matyti iš S. Stanevičiaus rašybos, tuo metu dar nuosekliai laikytasi žemaitiškojo garsų dėsnio (*ti̯a, *di̯a > te, de, bet *ti̯u, *di̯u >č̑u, ǯ̑u ir pan.), žodžio pradžioje tebekontrastavo a- ir e-. Galimas dalykas, kad trumpieji nežemutiniai balsiai, dabar realizuojami kaip i̱, u̱, S. Stanevičiaus laikais bus skambėję atviriau: ẹ, ọ. Neabejotinai atviri buvo tvirtapradžių dvigarsių, atliepiančių bk ìR,ùR, pirmieji sandai: tarta maždaug ẹ́∙R, ọ́́∙R. Vėliau poeto gimtosiose vietose šie garsai, galima sakyti, sutrigarsėjo - virto į íeR, úoR.
Labai gerai skirtos priegaidės – S. Stanevičius jas be klaidų žymi kai kuriuose tekstuose (akūtą – laužtiniu arba riestiniu ženklu, cirkumfleksą – kairiniu arba dešininiu).
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.