Straipsnyje nagrinėjama lietuvių kalbotyroje menkai tirta nulinių veiksnių referencijos problematika. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiamos teorinės nulinių elementų tyrimo prieigos, svarbiausi teoriniai postulatai. Daugiausiai remiamasi Igorio Melčiuko nepilnumo teorija, taip pat ją papildžiusių ir verifikavusių lingvistų darbais. Aptariant teorinius aspektus atkreipiamas dėmesys į itin svarbią nulinio elemento ir elipsės skirtį. Antrojoje straipsnio dalyje nagrinėjama konkreti empirinė vakarų aukštaičių kauniškių patarmės medžiaga, surinkta iš Šakių ir Griškabūdžio šnektų tarminių tekstų rinkinio. Pagrindinis straipsnio uždavinys – nustatyti nulinių veiksnių referencines ypatybes ir pamėginti motyvuoti skirtį tarp nulinio ir nulinio anaforinio veiksnio. Bene svarbiausia šio straipsnio išvada tokia: norint susidaryti tikrąjį nulinių ir nulinių anaforinių veiksnių vartojimo šnekamojoje kalboje vaizdą, norint aiškiai atskirti nulinį ir nulinį anaforinį veiksnius, norint patikimai nustatyti nulinių veiksnių referentų ypatybes ir jomis remiantis pateikti nulinių veiksnių semantinę klasifikaciją, reikia imtis rišlių tekstų analizės.
