Ekologinis pilietiškumas: rūpesčio habitus viešojoje sferoje
Moralės ir teisės filosofija
Aistė Bartkienė
Vilniaus universitetas
Renata Bikauskaitė
Vilniaus universitetas
Marius Povilas Šaulauskas
Vilniaus universitetas
Publikuota 2018-10-22
https://doi.org/10.15388/Problemos.2018.93.11757
PDF

Reikšminiai žodžiai

ekologinis pilietiškumas, rūpesčio etika, habitus, rūpesčio praktikos

Santrauka

[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]

Aplinkosauginiame diskurse kalbant apie aplinkos saugojimą, dalis autorių vis dar pabrėžia asmeninės atsakomybės svarbą, tačiau kiti tvirtina, kad vien jos nepakanka, kai kalbama apie poreikį adekvačiai reaguoti į globalias ekologines problemas. Šiame straipsnyje išryškinama prieštara, glūdinti ekologinio pilietiškumo sampratoje, ir parodoma, kad ne tik individuali kiekvieno patirtis, bet ir socialiai bei kultūriškai susiklosčiusios rūpesčio aplinka praktikos siejasi su piliečių pasiryžimu rūpintis. Ekologinį pilietiškumą mes interpretuojame pasitelkdami Pierre’o Bourdieu habitus konceptą, kuris individualias įkūnyto rūpesčio aplinka praktikas sieja su platesniu socialiniu ir politiniu kontekstu. Teigiame, kad rūpesčio etikoje suformuluota rūpesčio paradigma, papildyta Bourdieu įžvalgomis, leidžia išplėsti ekologinio pilietiškumo konceptą, tiek atsižvelgiant į racionalaus įsipareigojimo rūpintis svarbą, tiek įvertinant afektyvių ryšių su aplinka bei vietinėse bendruomenėse vyraujančių rūpesčio praktikų svarbą. Ekologinis pilietiškumas, paremtas rūpesčio habitus konceptu, gali reikštis ne tik dalyvavimu viešojoje sferoje, bet ir įsitraukiant į konkrečias rūpinimosi praktikas, kur viešoji ir privati sferos persidengia.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.