INTERSUBJEKTYVAUS KŪNO FENOMENOLOGIJA: PRISILIETIMO PATIRTIS
Filosofija Europoje
Dalius Jonkus
Publikuota 2008-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2008.0.1991
PDF

Santrauka

Straipsnis analizuoja Edmundo Husserlio, Jeano-Paulo Sartre’o ir Maurise Merleau-Ponty požiūrį į kūno vaidmenį intersubjektyviuose santykiuose. Jeanas-Paulas Sartre’as atmeta dvigubų jutimų sampratą. Jis neigia galimybę patirti kūną kaip subjektą ir objektą vienu metu. Sartre’as akcentuoja, kad kitas vizualiai pažįstamas tik jį paverčiant objektu. Edmundas Husserlis ir Maurise Merleau-Ponty ieško sąryšio su kitu kūniškumo plotmėje. Atrasdami prisilietimo grįžtamąjį ryšį su savimi, o vėliau išplėtodami šią kvazirefleksijos sampratą ir kitų juslių lygmeniu, Husserlis ir Merleau-Ponty sugriauna tradicinę sąmonės ir savasties sampratą. Sąmonė nebegali būti suprantama kaip vidujybė, o kūnas kaip išorybė. Pats kūnas atrandamas kaip susidvejinęs – patiriantis kitą ir save tuo pat metu. Suskyla ir savasties substanciškumas. Savastis visada pasirodo kitame, kitam ir per kitą. Kartu pasikeičia ir santykio su kitu traktuotė. Kitas nėra kažkoks transcendentiškas objektas, kurį reikia pažinti ar užvaldyti. Santykis su kitu atsiskleidžia kartu kaip santykis su savimi ir santykis su pasauliu. Jei mano kūnas nėra vien mano kūnas, bet jis yra tarp manęs ir kitų, tai tada galime suvokti, kodėl aš negaliu savęs sutapatinti su vieta, kurioje esu. Ir mano vieta, kaip ir mano kūnas, yra mano tiktai kitų atžvilgiu. Mano savastį iš esmės apibrėžia šis tarpkūniškumas, kurio patirtis sudaro sąlygas ne tik įsisąmoninti savąjį socialumą, bet ir suvokti savosios būties tarp – pasauliškumą.
Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, intersubjektyvumas, kitas, gyvenamas kūnas, tarpkūniškumas, savipatirtis.

 

Phenomenology of Intersubjective Body: the Experience of Touch
Dalius Jonku 

Summary
The article deals with the conception of intersubjective body in Edmund Husserl’s, Jean-Paul Sartre’s and Maurice Merleau-Ponty philosophy. Jean-Paul Sartre rejects the conception of double sense, i.e. he denies the possibility to have bodily experience as a subject and an object at the same time. He argues that we can know Other visually only as an object. Husserl and Merleau-Ponty are in search of connection with the Other on a new plane. They investigate the preconditions of the openness to the Other. Their attention is focused on the bodily self-awareness in the experience of touch. Both philosophers develop the conception of bodily quasi-reflection. They transform the traditional conception of selfhood and show its paradoxical alienation from itself. The one’s own body is revealed as insisting on the otherness. The analysis of double senses in the experience of the sense of touch reveals the experience of “my” body as an inter-corporality. That’s because both philosophers can reject the prejudice of immanence and transcendence. The experience of a living body is always a relation with “myself”, with the other and with the world.
Keywords: phenomenology, intersubjectivity, interreflectivity, Other, living body, self-awareness.

ibri, sans-serif; font-size: 15px; line-height: 17px;"> 

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.