Straipsnyje analizuojamas susvetimėjimo sąvokos vartojimo tikslingumas sprendžiant marksistinio humanizmo, komunistinio moralumo kriterijaus, moralės istorinės kaitos klausimus. Susvetimėjimo sąvoka apibūdina bet kokios klasės individo santykį su visuomene. Susvetimėjęs yra toks individo santykis su visuomene, kai bendri visuomenės poreikiai tiesiogiai neišplaukia iš tos visuomenės narių individualių poreikių, kai visuomenė ir individai egzistuoja lyg du savarankiški santykio komponentai, prieštaraujantys vienas kitam. Išskiriami trys susvetimėjimo pasireiškimo moralėje aspektai: 1) moralė tampa atskiru, nuo ekonominės ir politinės veiklos atplėštu individo elgesio matu, susiformuojant ypatingam individo elgesio vertinimo kriterijui – moralės principams; 2) susvetimėjimas pasireiškia kaip žmonių santykių ideologizacija, t. y. kaip atvirkščias moralės principų santykis su socialine tikrove; 3) moralinis auklėjimas, tapdamas ypatinga žmonių visuomenės ir individualios būties derinimo forma, individą traktuoja ne kaip moralės subjektą, o kaip moralinio auklėjimo objektą.
