E. Husserlis: fenomenologinė laiko tyrimo specifika ir struktūra

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama E. Husserlio atlikta laiko problemos analizė. Teigiama, kad E. Husserlis laiką nagrinėjo aprašinėdamas sąmonės veiklą – suvokimo aktų ir suvokiamų objektų specifiką. Temporalinis duotumas nėra kažkas išoriška sąmonei, temporalumas yra esminė sąmonės savybė. Suvokdama laiką sąmonė suvokia, jog ji pati yra laikas. Fenomenologinė redukcija yra būtina trunkančių objektų ir trukmės jutimų aprašymo prielaida. E. Husserlis aprašė temporalinių fazių kontinualumą naudodamas retencijos ir protencijos sąvokas. Retencija padeda konstatuoti imanentinį temporalinį objektą, arba pirminį atsiminimą. Objekto atžvilgiu retencija sudaro prielaidas rastis kontinualiam retencinės sąmonės vieningumui. Protencija atlieka pirminio laukimo funkciją. Aptariamos percepcijos, atminties ir fantazijos sąvokos, kurios yra ir sąmonės modusai, ir laiko išraiškos formos. Atminčiai būdinga atsikartojimo dabartyje funkcija, atmintyje fiksuojamas reproduktyvus indeksas. Atmintyje negalime negalima išskirti pirminio įspūdžio, nes reprodukuotas dabarties taškas, kuris atitinka pirminį įspūdį percepcijoje, yra atminties pastangų dalykas.