XIX a. pab., populiarinant gamtos mokslus, dalyvavo nemažai progresyvių lietuvių publicistų, rašytojų, jaunų mokslininkų (J. Šliupas, J. Adomaitis-Šernas, S. Matulaitis, J. Biliūnas, J. Mikolainis ir kt.). Jie skleidė idėjas apie materijos amžinumą ir kaitą, apie gyvosios gamtos kilmę iš negyvosios materijos. Jų darbuose nagrinėjamas psichikos kilmės klausimas, antropogenezės problema, vaikų psichikos raidos dėsningumai, atsižvelgiant į jų amžiaus ypatumus svarstomi auklėjimo turinys ir metodai. Su materijos raidos klausimu tampriai sieta ir psichikos, laikytos smegenų funkcija, kilmės problema. Į psichinius pažinimo procesus žiūrėta kaip į gamtos ir visuomenės reiškinių atspindį, atspindėjimo mechanizmai aiškinti iš asociatyvizmo pozicijos. Materijos raidos klausimai neišvengiamai atvedė į antropogenezės problemą. J. Adomaitis-Šernas, J. Šliupas ir kt. naujų rūšių atsiradimą ir tolesnį jų vystymąsi aiškino gyvų organizmų prisitaikymu prie gyvenimo sąlygų. Žmogaus atsiradimą jie taip pat aiškino supančios aplinkos poveikiu jų protėvių gyvybiškai svarbiems organams. Gyvūnas prisitaiko aplinkoje keisdamas savo biologines savybes, o žmogus dar ir lavindamas savo jutimo organus, protinius ir kitus sugebėjimus. Buvo pažymima, kad žmogaus psichikos atsiradime ir raidoje svarbų vaidmenį suvaidino lytos tobulėjimas ir kartu mokėjimas naudotis rankomis. Tarp kitų žmogų ir gyvūną skiriančių bruožų dar buvo nurodoma kalba, jausmai, kūrybinė veikla. Bet šių teisingai pastebėtų faktų aukščiau paminėti autoriai neapibendrino ir neatskleidė kokybinio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno. Todėl XIX a. lietuvių publicistų darbuose mes randame aiškiai išreikštus antropomorfinius požiūrius. Tokios klaidos neišvengė net artimi marksizmui autoriai J. Biliūnas ir S. Matulaitis. Sąmonės kilmės klausimas išsamiai nenagrinėtas, bet daugelyje darbų buvo kartojama mintis, kad žmogus sąmonės raidos pradžioje dar nesuvokė savo subjektyvaus pasaulio. P. Mikolainis rašė, kad pirmykštis žmogus „mąstė, neįsisąmonindamas to, kad jis mąsto“. XIX a. pab. priartėta prie žmogaus savimonės atsiradimo problemos, bet ji tyrimų objektu taps kiek vėlesniuose P. Bytauto ir Vydūno darbuose. XIX a. pab. ypač domėtasi pagrindinių žmogaus psichikos raidos dėsnių atskleidimu, siekiant sėkmingesnio auklėjimo klausimų sprendimo. Tam didelę įtaką darė Spencerio psichologinės ir pedagoginės pažiūros. Norint įrodyti, kad žmogaus psichikos prigimtis ne antgamtinė, nepakako tik nurodyti, kad žmogaus psichika kinta, kadangi kinta jos organas – nervų sistema. J. Adomaitis-Šernas, J. Šliupas, P. Mikolainis ir kt. ieškojo įrodymų pirmykščių tautų psichikos veikloje, nepilnaverčius jutimo organus turinčių vaikų ir suaugusiųjų, normalių vaikų, besivystančių skirtingose sąlygose, protiniame vystymesi. Karštai polemizuota su klerikalinės krypties autoriais, kurie nepripažino žmogaus moralinių savybių vystymosi, grįsdami savo požiūrį tariamu žmogaus prigimties pastovumu. Smerkta kapitalistinė tvarka, neleidžianti darbininkų vaikams pilnai išvystyti savo sugebėjimų. Požiūris progresyvus, bet ir ribotas, nes į protinį vystymąsi žiūrėta kaip į išorės sąlygų mechaninio poveikio rezultatą, kaip į procesą, vykstantį be vidinių prieštaravimų. Kalbant apie protinį vystimąsi, teigta, kad vyksta „palaipsnis dvasinių savybių kitimas“ (J. Šliūpas), einantis nuo žemiausių pakopų į aukštesnes. J. Adomaitis-Šernas sudarė žmogaus psichikos raidos periodizaciją, į ją įtraukė ir senatvę. Raidos pakopų pripažinimas turėjo įtakos ir auklėjimo teorijai, reikalauta suderinti mokymą ir auklėjimą su vaikų amžiaus ypatumais. Be to, buvo iškelta realaus švietimo idėja, nurodant būtinybę mokykloje mokyti vaikus to, kas naudinga gyvenimui. Bet po tokiais reikalavimais slėpėsi grėsmė pedagogikos teorijoje pasirinkti pragmatizmo kelią.