Tiriama dviejų pagrindinių Ródūnios apylinkėse (Baltarusija, Varanãvo r.) vartojamų kalbų –
lietuvių šnektos (pietų aukštaičių patarmė) ir vietinės baltarusių tarmės – sąveika. Pritaikius kalbų kaitos
metodiką, lyginama dviejų skirtingų kartų abiejų vartojamų kalbų fonetika, nustatomos interferencijos kryptys.
Vyriausiosios kartos atstovams šnekant tiek lietuviškai, tiek baltarusiškai, iš esmės išlieka pamatinė gimtosios
lietuvių kalbos artikuliacijos bazė. Laikui bėgant ir silpnėjant lietuvių-baltarusių dvikalbystei, šios kartos vartojamos baltarusių tarmės fonetikoje lietuvių šnektai būdingi bruožai palaipsniui ima niveliuotis: įvairuoja dvibalsio ay tarimas; ilgieji įtemptieji balsiai i, ы atvirosiose galūnėse dažnai ištariami kaip (i)e, (ы)ε; nenuosekliai redukuojami nekirčiuoti balsiai.
Viduriniosios kartos lietuvių šnektoje fiksuojama jau esminių pokyčių, nes ši karta lietuviškai kalba vis
rečiau. Nustatyta, kad šios kartos žmonės lietuvių kalbą pradėjo realizuoti baltarusiškos artikuliacinės bazės
priemonėmis: ilginami trumpieji kirčiuoti balsiai; nebeištariami nekirčiuoti ilgieji balsiai; tvirtapradžiai ir tvirtagaliai dvibalsiai ai, au yra skiriami ne akcentologiniu, o fonetiniu pagrindu; palatalizuoti dantiniai priebalsiai t, d keičiami palatalizuotais gomuriniais priebalsiais k, g.