Straipsnyje nagrinėjami klasinio bei bendražmogiško moralės pobūdžio klausimai. Buržuazinių revoliucijų epocha subrandino idėją, kad žmogaus vertingumas nepriklauso nuo jo kilmės. Šios idėjos veikiami, susiformavo moraliniai principai – vienodi reikalavimai kiekvienam žmogui, ir dėl to šie principai buvo pradėti laikyti bendražmogiškais. Straipsnyje teigiama, kad proletariato revoliucinė kova išryškino žmogaus klasinės padėties socialinę svarbą. Žmogaus klasinė nepriklausomybė tapo moralinio vertinimo objektu, paveikdama ir moralinių vertinimų principus. K. Marxo ir F. Engelso sukurta mokslinė visuomenės raidos teorija parodė, kad visose klasinėse visuomenėse moralė taip pat buvo klasinė. Teigiama, kad yra klasinė ir vadintoji bendražmogiška buržuazinės epochos moralė. Proletarinė moralė irgi turi būti laikoma bendražmogiška jau vien dėl to, kad jos principai susiję su komunistinės visuomenės idėja. Socialistiniai moralės principai žmogaus socialinę poziciją laiko moralinio vertinimo objektu. Moralės bendražmogiškumas priklauso nuo, to kiek socialinė praktika sukuria objektyvų socialinį pagrindą realiai žmonių socialinei lygybei.
