Lietuvių kalbos skiemenavimas optimalumo teorijos požiūriu

Santrauka

Šio tyrimo tikslas – remiantis optimalumo teorija bandyti pagrįsti kalbos vartotojų skiemenavimo polinkius, kurie nesutampa su teoriškai suformuluotu maksimalaus prataro modeliu. Optimalumo teorijos požiūriu, kalbėjimas grindžiamas apribojimais ir jų paisymu. Skiriami atitikties (giluminė, arba įvestis, ir paviršinė, arba išvestis, formos turi sutapti) ir žymėtumo (vartotina kuo mažiau žymėtųjų formų) apribojimai. Jie yra būdingi daugeliui kalbų, pasižymi hierarchija, kuri priklauso nuo konkrečios kalbos ir pagal tai nustatomas jų taikymo eiliškumas kalbant.

Aprašant skiemenis svarbūs du atitikties (Faith[fulness]) apribojimai: Dep[endency] (kiekvienas paviršinis segmentas turi turėti giluminės formos atitikmenį) ir Max[imality] (kiekvienas giluminės formos segmentas turi turėti paviršinį atitikmenį). Lietuvių kalboje šių apribojimų griežtai paisoma: negali būti nei pridedama, nei praleidžiama garsų. Vadinasi, atitikties apribojimai turi užimti aukštą poziciją apribojimų hierarchijoje.

Nagrinėjant skiemenį, reikia skirti tokius žymėtumo apribojimus: Nucleus (skiemuo turi centrą, šio apribojimo lietuvių kalboje griežtai paisoma), Onset (skiemuo turi pratarą), NoCoda (skiemuo neturi ištaro), *complex-onset (prataras neturi būti sudėtinis), *Complex-Coda (ištaras neturi būti sudėtinis). Analizė rodo, kad aprašant lietuvių kalbos skiemenavimą reikia įtraukti apribojimą Align[ment]-Morph[eme]-L[eft] (šaknies ir skiemens pradžios priebalsių samplaikos turi sutapti), o kai kuriais atvejais gali būti aktualus ir Son[onority] (naujas skiemuo pradedamas pačiu nesonoringiausiu garsu) apribojimas.

Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad lietuvių kalboje skiemens apribojimai išsidėsto tokia mažėjančios svarbos (reitingo) tvarka: Nucleus ≫ Faith ≫ Onset ≫ Align-Morph-L ≫ *Complex-Onset ≫ NoCoda ≫ *Complex-Coda. Šis apribojimų reitingas lemia tokių žodžių, kaip mįslė, mokslas, anksti ir kt., skiemenavimo /mʲiːsʲ.lʲeː/, /moːks.lɐs/, / ɐŋksʲ.tʲɪ/ polinkius.