Straipsnyje analizuojamas skaitvardžių morfosintaksinis elgesys baltų kalbose, remiantis Corbetto (1978a; 1978b) siūlomu modeliu slavų kalboms. Parodoma, kad šį modelį, norint pateikti išsamų baltų kalbų sistemos aprašą, reikia modifikuoti ir plėsti. Daugiausia siūloma naudotis pirminiu ir antriniu posūkio punktu (Primary and Secondary Turning Point), kurių pirmasis siejasi su sintaksiniu, antrasis – su morfologiniu pakitimu. Ši analizė išryškina daug specifinių baltų kalbų ypatybių, palyginti su kitų kalbų (ypač slavų) sistemomis.
Dabartinių baltų kalbų duomenys patvirtina Corbetto „squish“ hipotezę ir kitus universalius teiginius, nors abi kalbos – tiek lietuvių, tiek latvių – rodo labai archajišką situaciją. Lietuvių kalba yra konservatyvesnė nei latvių kalba tiek sintaksinio, tiek morfologinio pakitimo atžvilgiu. Lietuvių kalboje „squish“ visai nėra, tuo tarpu latvių kalboje jau matome pirmuosius jo požymius. Kontrastyviniu požiūriu dabartinė lietuvių kalba, rodanti stiprų pasidalijimą tarp būdvardiškųjų ir daiktavardiškųjų skaitvardžių, yra daug panašesnė į senąją bažnytinę nei į bet kurią šiuolaikinę slavų kalbą.
Straipsnio pabaigoje galima rasti visų baltų kalbų skaitvardžių (įskaitant kelintinius, dauginius ir kuopinius) morfosintaksinio elgesio skaitvardžio ir daiktavardžio junginyje (NUM.-N. phrase) analizę. Skaitvardžiai skirstomi į grupes pagal savo elgesį ir išdėstomi nuo būdvardiškiausių (grupė a: lie. ir la. kelintiniai skaitvardžiai) iki daiktavardiškiausių (grupė i: lie. šimtas, tūkstantis, milijonas, milijardas bei kuopiniai skaitvardžiai).
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.