Loc. sg. rankoje kilo iš nom. sg. *rankā, prie kurio buvo pridėta postpozicijos *-jen postvokalinė forma. Taigi nereikia suponuoti ilgojo diftongo išlaikymo iki vėlyvosios baltų epochos. Adesyvas mergaip yra išlaikęs pirminę datyvo-lokatyvo formą, o postpozicija -p(i) buvusi pridėta neabejotinai vėliau už bet kokį galimą rekonstruojamo ilgojo diftongo *-āi sutrumpėjimą. Naujoji lokatyvo forma galėjusi būti pasidaryta siekiant morfologiškai atskirti lokatyvą nuo bendrojo datyvo-lokatyvo su galūne -ai, kurio galima lokatyvinė reikšmė dar įžvelgiama minėtoje adesyvo formoje. Panaši ir ē kamieno vienaskaitos lokatyvo kilmė, t. y. nom. sg. žẽmė + postpozicija *-jen > loc. sg. žẽmė-je. Daugiskaitos lokatyvas su *-āsu buvo pasidarytas pridedant galūnę *-u prie indų, baltų ir slavų kalbų daugiskaitos nominatyvo galūnės *-ās.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.