Katalikų bažnyčia yra vienintelė institucija Europoje, nepertraukiamai veikianti ištisus kelis tūkstančius metų, jokia kita institucija ar organizacija Europoje tokiu tęstinumu pasigirti negali. Atitinkamai jokia kita institucija negali prilygti Bažnyčiai savo indėliu į Europos kūrimą. Dauguma Europos Sąjungos piliečių – net 260 milijonų – save laiko katalikais1. Tačiau dabartinės Europos Sąjungos, skaičiuojančios tik kelis savo gyvavimo dešimtmečius, vadovai naujausioje Lisabonos sutartyje nesugebėjo sutarti dėl nuorodos į krikščioniškas Europos Sąjungos šaknis. Šis Bažnyčios ir Europos Sąjungos pozicijų išsiskyrimas nėra atsitiktinis – tūkstantmečiais Bažnyčios puoselėjama Europos samprata dabartinėje Europos Sąjungoje tampa vis svetimesnė. Europos Sąjunga praranda savo metapolitinį arba dvasinį lygmenį, savo prasmę bei tikslą, pats Sąjungos funkcionavimas ar net išlikimas tampa jos savaiminiu tikslu. Savo ruožtu, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI bandė ir bando paskatinti Europos Sąjungą atsigręžti į tūkstantmetes vertybes, kurios lėmė ilgametį Europos dominavimą pasaulyje. Jono Pauliaus II teigimu, „vyksta didžiulis dvasinis konfliktas ir nuo to, kaip jis baigsis, priklausys šio tūkstantmečio pradžioje besiformuojantis Europos veidas“2. Kokia yra ši Šventojo Sosto Europos Sąjungos samprata, kurią aktyviai bando skleisti Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, tačiau kurios negali priimti dabartinė Europos Sąjunga?