Kito prasmės genezė Husserlio karteziškosiose meditacijose
Pažinimo ir sąmonės filosofija
Dalius Jonkus
Publikuota 2007-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2007.0.2037
115-123.pdf

Reikšminiai žodžiai

fenomenologija, intersubjektyvumas, kitas, gyvenamas kūnas, tarpkūniškumas, implikacija, poravimasis

Kaip cituoti

Jonkus, D. (2007) “Kito prasmės genezė Husserlio karteziškosiose meditacijose”, Problemos, 72, pp. 115–123. doi:10.15388/Problemos.2007.0.2037.

Santrauka

Straipsnyje analizuojama fenomenologinė intersubjektyuvumo samprata Husserlio Karteziškosiose meditacijose. Jose autorius tyrinėja ne konkrečias socialumo formas ar personalinio santykio aš – tu subtilybes, bet atvirumo kitam prielaidas. Dėmesys sutelkiamas į konstitutyvinę kito prasmės genezę. Husserlis įsigilina į savasties patirtį parodydamas jos parodoksalų susvetimėjimą su savimi. Tiek savo kūno, tiek savo laiko patirtis atskleidžiama kaip reikalaujanti kitybės. Tiksliau sakant, tokia kūno ir laiko patirtis negalima kaip tapatybė su savimi. Tik patirdamas savo kūną kaip tarpkūniškumą, galiu atsikratyti vidujybės ir išorybės, imanencijos ir transcendencijos prietaro. Kitybės dalyvavimą esamybėje Husserlis aprašo aprezentacijos arba implikacijos terminais, o „poravimasis“ yra svarbiausias tarpkūniškos jungties su kitu apibūdinimas. Kito prasmės kilmę paaiškina ne metafiziškai postuluota transcendencija, bet susiporavimo su kitu patirties aprašymas.

115-123.pdf

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.