Straipsnio tikslas – analizuoti Vosyliaus Sezemano įsijautimo sampratą. Panašiai kaip ir Geigeris savo fenomenologinėje estetikoje, Sezamanas laikosi nuomonės, kad estetinio objekto raiška ir suvokimas yra neįmanomi be emocinio įsitraukimo. Įsijautimas negali būti aiškinamas remiantis analogijos teorija arba psichologinio įjautimo samprata. Pastarosios suponuoja radikalią subjekto ir objekto perskyrą bei jų supriešinimą. Sezemanas parodo, kad įsijautimas yra svarbus estetiniam suvokimui kaip tik todėl, kad jis yra paremtas išraiškingų pasaulio formų ir jų dinamikos bei suvokimo judesių koreliacija. Įsijausti reiškia jausti save kartu su kitais, jausti kitus sąryšyje su savimi. Pasaulio išraiškų dinamika tiesiogiai atskleidžia gyvybingumą, kuris įtraukia ir patį kūniškai suvokiantį subjektą su visomis jo juslėmis kaip visuma. Todėl estetiškai jausmus geriau išreiškia ne dalykinis vaizdavimas, bet dinaminės linijų, spalvų ir garsų atmosferos kūrimas. Pasinėrimas į šią gyvybinę dinamiką yra galimas, jei suvokiantis subjektas suskliaudžia savo pragmatinius interesus ir įpročius bei įgyja estetinės kontempliacijos nuostatą. Sezemano estetikoje išplėtota emocinio įsijautimo samprata yra artima Hartmanno ir Geigerio koncepcijoms, bet jas pranoksta pateiktų argumentų gausa. Kita vertus, Sezemano koncepcijoje ryškėjantis tiesiogiai ir interaktyviai patiriamo estetinio išraiškingumo pirmumas leidžia šią filosofinę poziciją lyginti su Merleau-Ponty filosofine estetika.