Straipsnio tikslas – atskleisti įvairių indukcijos problemos sprendimų gnoseologinį turinį, išryškinti šios problemos metodologines prielaidas, palyginti hiumiškosios ir neopozityvistinės indukcijos kritikos metodologines nuostatas. Apžvelgiamos filosofijos istorijoje aptinkamos indukcijos koncepcijos. Aristotelio loginėje koncepcijoje indukcija yra formaliai išreikštas stebėjimo faktų susumavimas bendro teiginio pavidalu. Naujųjų laikų gnoseologijoje spręsti indukcijos problemą reiškė parodyti, kuo remdamasi mintis gali pereiti nuo stebėjimo duomenų prie bendro pobūdžio teiginių. J. S. Millas pabrėžė indukcijos išvadų tikėtinumą. Matematinė tikimybių teorija pagrindė požiūrį, kad indukcija yra samprotavimo būdas, kuris remiasi tikimybiškai determinuojamu ryšiu. Daroma išvada, kad indukcijos logikos istorija aiškiai rodo metodologinį nepagrįstumą stebimosios gnoseologijos, kuri pažinimą traktuoja kaip pasyvų subjekto santykį su objektu ir individualiame patyrime ieško jo autonomijos pamato. Aiškindama loginių formų funkcijas pažinimo procese, ji remiasi ne tiek realia mokslo raidos analize, kiek tam tikru loginiu mokslo idealu.
