Indukcinis samprotavimas kaip kontrolinė pažinimo pažangos priemonė
-
Jūratė Skersytė
Publikuota 1975-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1975.15.5570
PDF

Reikšminiai žodžiai

Indukcija
apibendrinimas
marksizmas
metodologija
pažinimo teorija

Kaip cituoti

Skersytė J. (1975). Indukcinis samprotavimas kaip kontrolinė pažinimo pažangos priemonė. Problemos, 15, 16-23. https://doi.org/10.15388/Problemos.1975.15.5570

Santrauka

Straipsnio tikslas – paaiškinti indukcijos funkcijas pažinimo procese remiantis marksistinės gnoseologijos metodologiniais principais. Teigiama, kad mokslo kelias yra ne nuo atskirybės prie bendrybės, o nuo bendrybės prie bendrybės, kuriame individualus patyrimas (konkreti stebėjimo medžiaga) yra tik nesavarankiškas tarpininkas. Individualaus patyrimo funkcinio nesavarankiškumo išraiška pažinime yra žmogaus polinkis apibendrinti. Skiriami formalus loginis ir bendrasis metodologinis apibendrinimo problemos aspektai. Apibendrinimas pažinime yra visuomeninės praktinės veiklos pagrindu susiformavusi reiškinio ar savybės aiškinimo forma. Sukaupto patyrimo istorinis ribotumas bei to patyrimo kūrybinis pobūdis nulemia apibendrinimo turinio hipotetiškumą, reikalaujantį specialaus pagrindimo. Šia prasme apibendrinimo problema, kartu su metodologiniu, apima ir loginį, t. y. apibendrinimo struktūros tyrimo, aspektą, kurio uždavinys – nustatyti formalias teisingo apibendrinimo sąlygas. Marksistinė metodologija, įveikdama stebimąją tradiciją gnoseologijoje, leidžia pozityviai įvertinti šiuolaikinės indukcinės logikos problematiką.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.