Pozityvizmas Rusijoje (XIX a. antroji pusėj)

Santrauka

Straipsnio tyrimo objektas – pozityvizmas Rusijoje XIX a. antrojoje pusėje. Juo susidomėta XIX a. 5 dešimtmetyje, tačiau su A. Comte'o sistema plačiau nebuvo susipažinta. Nuomonės apie pozityvizmą dažniausiai buvo išsakomos laiškuose arba dienoraščiuose. Pradedant 7 dešimtmečiu, pasirodė knygų, straipsnių, analizuojančių bei kritikuojančių pozityvizmą. Vieni jį laikė tam tikra galvosena, orientuojančia į mokslą, visiškai atitinkančia tą vaidmenį, kurį mokslas įgijo, besivystant visuomenei, ir kuris, kaip manyta, dar labiau pasireikš ateityje. Tokio požiūrio šalininkai pirmiausia vertino mokslinius metodus ir traktuotes, pagal tai ir nustatydavo, ką laikyti pozityvistu. Ypač dažnai save vadindavo pozityvistais gamtininkai. Be plačiai paplitusio žavėjimosi pozityvizmu, kaip tam tikra galvosena, buvo ir kitas jo supratimas, pagal kurį pozityvizmas – nauja filosofinė sistema, turinti savo specifinius bruožus. Tokia filosofiška pozityvizmo traktuotė randama pagrindinių filosofinių krypčių atstovų kūriniuose. Nuosekliausiais pozityvistais Rusijoje XIX a. antroje pusėje reikėtų laikyti V. Lesevičių, G. Vyrubovą, J. De-Robertį.