Tyrinėtojo požiūris į susvetimėjimo problemą

Santrauka

Straipsnyje autorius aptaria E. Meškausko vadovavimą jo disertacijos, skirtos susvetimėjimo problemai, rengimui septintajame dešimtmetyje, nagrinėja pasiūlytus šios problemos interpretavimo būdus. Teigiama, kad E. Meškauskas pasiūlė aiškinti susvetimėjimą kaip realų žmonių visuomenės gyvenimo reiškinį, ne kaip ideologinę, o kaip sociologinę problemą: aptarti visuomeninių santykių kaitos istoriją, tos kaitos aplinkybes, santykių ypatybes, jų susvetimėjimo apraiškas. Susvetimėjimas pasireiškia visose turtinių santykių visuomenėse, pripažįstančiose privatinę nuosavybę, bet taip pat ir socializme, nes jame dar tebėra susvetimėjimo prielaidos. E. Meškauskas siūlė skirti pažintinį susvetimėjimo sąvokos pobūdį. Jo nykimas nelaikytinas visų prieštaravimų, kurie pasireiškia žmonių santykiuose, išnykimu: žmonių santykių idealas ir patys santykiai niekada nesutampa. E. Meškausko nuomone, nedera pervertinti dorovės vaidmens žmonių santykiuose, susvetimėjimą paversti tik dorovine problema: dorovės naujoviškumas pasireiškia jau žinomų ir visuomenės pripažintų principų nuoseklesniu vykdymu.