1. Šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti kaip vystosi panašios morfologinės ir sintaksinės žodžio sąvokų gramatinių žinių sistemų skyrimo procesas. Sudėtinga šių žinių (kurių atskiri požymiai turi ir bendrumų, ir skirtumų) sąveika reikalauja nagrinėti „skirtingumą tapatybės viduje“ (Engelsas) ir tokiu būdu padeda nustatyti skirtingas sudėtingiausios skyrimo formos per skiriamųjų objektų gretinimą išsivystymo pakopas. Gretinimo (kaip skirtingumo pagrindimo) kokybė buvo pagrindinis kriterijus nustatant panašių gramatinių žinių skyrimo pakopas. 2. Tuo tikslu buvo atliktas individualus konstatuojamasis eksperimentas su 19 šeštos klasės ir 23 septintos klasės mokiniais. Buvo tiriamas mokinių gebėjimas skirti (praktiškai ir teoriškai): a) daiktavardį ir veiksnį; b) veiksmažodį ir tarinį; c) būdvardį ir pažyminį; d) kalbos dalį ir sakinio dalį. Iš pradžių mokiniai turėjo pažymėti tekste, pavyzdžiui, veiksmažodžius ir tarinius, paskui juos apibūdinti ir nurodyti jų skirtumus. 3. Buvo nustatytos penkios moksleiviams būdingos kalbos dalių ir sakinio dalių skyrimo pakopos: pirmoji – kai kalbos dalys ir sakinio dalys arba visiškai tapatinamos, arba tik sustatomos (be jokio jų tapatinimo kokia nors prasme); antroji – kai nustatytas bendrumas ir skirtumas dar nėra susiję tarpusavyje kaip giminė su rūšimi (panašumas dar nėra pagrindas skirtumui nustatyti); trečioji – kai išorinio neesminio skirtumo nustatymas yra paremtas bendro požymio konstatavimu; ketvirtoji – skyrimas vyksta pagal pagrindinį, bet nelygiareikšmį kalbos dalims ir sakinio dalims, požymį; penktoji – skyrimas per tapatumą remiantis esminiu požymiu. 4. Tai, kad dauguma VI – VII klasių moksleivių lieka trečioje ir ketvirtoje pakopose, galima paaiškinti tuo, kad gramatikos dėstymo metodikoje nėra išspręstas klausimas dėl kalbos dalių ir sakinio dalių lyginimo, o gimtosios kalbos vadovėlyje nėra šių gramatinių sąvokų lyginimo (o taip pat galimybių jas palyginti).