Meno autonomija ir demokratija Lietuvos kultūros politikoje
Skaudūs klausimai
Audronė Rimkutė
Vilniaus universitetas
Publikuota 2018-10-11
https://doi.org/10.15388/RESPECTUS.2018.34.39.16
PDF

Reikšminiai žodžiai

meno autonomija, demokratija, „pagarbaus atstumo“ principas, Lietuvos kultūros politika, kultūros organizacijų valdymas

Kaip cituoti

RimkutėA. (2018) „Meno autonomija ir demokratija Lietuvos kultūros politikoje“, Respectus Philologicus, 34(39), p. 192-206. doi: 10.15388/RESPECTUS.2018.34.39.16.

Santrauka

[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]

Meno autonomija, suprantama kaip meno kūrimo, sklaidos ir finansavimo organizacijų nepriklausomybė nuo politinių institucijų, yra vienas svarbiausių kultūros politikos principų demokratinėse šalyse. Meno autonomijos idėja yra pagrįstas Jungtinės Karalystės ir Skandinavijos šalių kultūros politikoje veikiantis „pagarbaus atstumo“ modelis, kurį kaip siektiną rezultatą Europos tarybos ekspertai rekomendavo ir Lietuvai bei kitoms Rytų Europos šalims, po Sovietų Sąjungos žlugimo reformavusioms savo kultūros politikos sistemas. Lietuva prie šio modelio perėjo 2012–2013 m., įsteigusi Lietuvos kino centrą ir Kultūros tarybą. Tačiau, stebint Lietuvos politinės valdžios reakciją į kai kuriuos pastarųjų metų Lietuvos kultūros įvykius, galima teigti, kad meno autonomija kaip idėja ir kultūros politikos norma Lietuvoje nėra įsitvirtinusi. Šio straipsnio tikslas – apibūdinti meno autonomija pagrįstos kultūros politikos ypatybes bei jos demokratiškumo formas ir išanalizuoti pastarųjų metų Lietuvos kultūros politikos aktualijas meno autonomijos ir demokratijos santykio aspektu. Straipsnyje remiamasi mokslinės literatūros ir spaudos straipsnių bei politinių dokumentų kokybine turinio analize.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.