Straipsnyje analizuojama lietuvių išeivių prozininko, dramaturgo, literatūros ir teatro kritiko Algirdo Landsbergio (1924–2004) novelė „Graikijos Vėjas“ (1956). Novelei taikyta naratologinė analizė remiantis Gérard’o Genette’o naratologija ir transtekstualumo teorija, taip pat pasitelkta Irinos Melnikovos intermedialumo teorija. Novatoriška tai, kad pasirinktam tekstui iki šiol tokia prieiga nebuvo taikyta. Išsamiai išnagrinėjus novelės naratyvą, atlikus erdvės ir laiko (tvarka, trukmė, dažnis) analizes, ištyrus pasakojimo būdą, paaiškėjo, kad tekste laikas susietas su erdve. Laikina įvykių seka (viena pailginta diena) perteikta chronologiškai perpasakojant ankstesnius įvykius. Pasakojimas – dvipusis: viena vertus, jį sudaro vidinis kintamas fokusavimas, antra vertus, nulinis fokusavimas. Ištyrus tarptekstinį naratyvo ryšį tarp savo ir svetimo tekstų, išryškėjo graikų kultūros konteksto svarba. Autorius itin kūrybiškai panaudojo europietišką mitologijos paveldą: transformavo klasikinį mitą apie Tesėją ironizuodamas siužetą, primindamas Tesėjo meilės istoriją ir parodijuodamas ankstesnes herojaus savybes (jėgą, drąsą, kilnius tikslus ir žygius).