Artykuł traktuje o problemie tożsamości wyrazu jako syntetycznej jednostki leksykalnej, czyli znaku językowego. W artykule podjęto próbę interpretacji teorii F. de Sausssure’a, pochodzącej z autorskiej książki „De l’essence double du langage”. Zgodnie z nią znak działalności językowej składa się ze znaku językowego i znaku mownego. W skład znaku językowego wchodzi znaczenie inwariantne (stałe) i forma inwariantna, a znak mowny składa się z aktualnego znaczenia (czy też znaczeń) i aktualnej formy. Wszystkie te elementy wchodzą ze sobą w relacje, dzięki którym możliwe jest używanie znaków przez człowieka w jego działalności językowej. Tworzą one homogeniczną, ale nie izomorficzną całość, należą bowiem do „różnych światów”. Pomimo złożoności wewnętrznej struktury znak działalności językowej uzyskuje swoją tożsamość wyłącznie na mocy współistnienia wszystkich jego elementów (tytułowa jedność niejedności). Dana teoria znacznie różni się od bilateralnej koncepcji znaku językowego, przypisywanej Saussure’owi za sprawą publikacji „Kursu językoznawstwa ogólnego” przez Alberta Sechehaye i Charlesa Bally’ego.
Žodžio reikšmės ir formos konfliktas – vieningumas ir susiskaldymas
Straipsnyje svarstomas žodžio kaip sintetinio leksinio vieneto tapatumas, t. y. kalbos ženklas, ir pristatoma Ferdinando de Saussure’o knygoje De l’essence double du langage išdėstytos teorijos interpretacija. Ši teorija teigia, kad kalbinės veiklos ženklą sudaro kalbos ir šnekos ženklai. Kalbos ženklą sudaro nekintanti reikšmė ir nekintanti forma, o šnekos ženklą sudaro kintanti dabartinės vartosenos reikšmė (arba reikšmės) ir dabartinės vartosenos forma. Šie elementai susiję, todėl žmonės juos gali įtraukti į savo kalbą. Šie ženklai sukuria homogeninę, bet ne izomorfinę visumą, nes priklauso „skirtingiems pasauliams“. Nepaisant sudėtingos vidinės struktūros, kalbos ženklas savo tapatybę įgyja tik dėl visų elementų sambūvio (susiskaldymo vienybė). Ši teorija skiriasi nuo dvišalės kalbos ženklo koncepcijos, kurią Albertas Sechehaye’us ir Charlesis Bally priskyrė Saussure’ui po publikacijos A Course in General Linguistics. Kalbos ženklo konceptas išsivystė į kalbinės veiklos konceptą, nes jį sudaro abu nekintantys (kalbos sistemos) ir abu kintantys (šnekos) elementai. Toks konceptas buvo aprašytas nebaigtoje ir nepublikuotoje Saussure’o knygoje De l’essence double du langage. Minėto straipsnio autoriai išsamiai išnagrinėjo šioje Saussure’o knygoje išdėstytą teoriją. Išanalizavus ją, galima daryti išvadą, kad kalbos ženklas yra kompleksinis vienetas. Tačiau konfliktas kyla ne dėl to, kad į vieną ženklą sujungiama protinė ir fizinė būtis, bet dėl to, kad ženklas susideda iš elementų, priklausančių skirtingoms sistemoms, kurias valdo skirtingi dėsniai. Konfliktas čia yra neutralizuojamas ir atlieka ne griaunamąjį, o kūrybinį vaidmenį. Įvairiose teorijose galima aptikti du pagrindinius elementus: opoziciją arba konfliktą ir bandymą jį neutralizuoti. Konfliktas (nesvarbu kokios prigimties) ir yra veiksnys, stiprinantis kalbos egzistavimą, gal net jo varomoji jėga.
REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: žodžio tapatybė, reikšmė, forma, kalbos ženklas, šnekos ženklas, lingvistinės veiklos ženklas, Ferdinand de Saussure.