Kai rinką valdo hierarchijas: biurokratijos įsitvirtinimas Lietuvos statutinėje tarnyboje
Straipsnyje analizuojama esama statutinių tarnybų reglamentavimo situacija dviejų viešojo valdymo reformų teorijų – Naujosios viešosios vadybos (NVV) ir Neovėberinės valstybės (NWS) kontekste. Lietuvoje politiniai lyderiai niekada nevartojo NVV žargono, tačiau nuo nepriklausomybės atgavimo įgyvendintos reformos neabejotinai atitiko šios teorijos reformų principus. Lietuvoje (kaip ir kitose pokomunistinėse ES šalyse narėse) demokratinės rinkos ekonomikos principais pagrįstos valstybės kūrimas sutapo su Vakaruose prasidėjusia NVV reformų tendencija. Sudėtinga pasakyti, ar Lietuvos reformų vykdytojai gebėjo atskirti, kuri dalis reformų buvo būtina kuriant demokratinius valdymo institutus, o kuri buvo NVV teori jos įkvėpta. NVV, pasisakydama už valstybės vaidmens mažinimą, siekė kurti stipriai fragmentuotą viešojo valdymo sistemą. Lietuvos statutinių tarnybų reglamentavimo fragmentacija yra vienas iš šį procesą iliustruojančių reiškinių. Statutinių tarnybų funkcijas nėra lengva įsprausti į rinkos modelius, kuriais būtų galima matuoti veiklos rezultatus ar statutines tarnybas lyginti pagal tokius re zultatus. Situacijoje, kai įstatymų leidėjai nekreipia dėmesio į statutinių tarnybų veiklą reglamentuojančių teisės aktų terminologijos ir nuostatų tarpusavio dermę, galima daryti išvadą, kad tarnybinis kaitumas ar inovacijų diegimas tampa itin retu reiškiniu. Negaudamos aiškių nuorodų iš politinės valdžios, statutinių tarnybų vadovybės inicijavo tokius pokyčius, kurie tolino skirtingų tarnybų reglamentavimą vieną nuo kitos ir taip įtvirtino dar sovietmečiu nusistovėjusias biurokratinio valdymo praktikas. Paradoksalu, bet NVV siekis dekonstruoti valstybės biurokratinį aparatą sudarė situaciją, kurioje ėmė formuotis fragmentuotas mažų biurokratijų tinklas. Jų veiklos rezultatai menkai stebimi ar vertinami. NWS modelis yra reakcija į NVV nesėkmes, kurių buvo pastebėta visame pokomunistiniame ES regione. NWS modelyje laikomasi nuostatos, kad inovacijos sukelia pasipriešinimą ir jam įveikti reikalingi veiksmingi administraciniai įgaliojimai, centrinės valdžios kompetencijos. Jos būtinos tikintis pašalinti įvairių Vyriausybei pavaldžių įstaigų priešiškas nuostatas naujovių atžvilgiu.
Diferencijuotas Lietuvos valstybės tarnybos reglamentavimas, atskiriant karjeros ir statutinę tarnybas bei išskiriant karo tarnybą yra neaiškus, egzistuoja daug skirtingų specializuotų statutų ir įstatymų. Valstybės tarnyba yra tokia abstrakti, kad galima teigti, jog turime ne bendrą statutinę valstybės tanybą, o atskirai veikiančių statutinių tarnybų mišinį. Dėl tokio teisinio reglamentavimo ministerijų valdymo srityse vykdomos tarnybų reformos nekoordinuojamos tarpusavyje, todėl vykdomi modernizacijos procesai neefektyvūs ir trumpalaikiai. Remiantis Lietuvos statutinei valstybės tarnybai būdingais bruožais straipsnyje analizuojama jų veiklą reglamentuojanti teisinė bazė, identifikuojami statutinių tarnautojų atskyrimo kriterijai, pagrindinės sąvokos, nagrinėjami ir lyginami tarnybos Kalėjimų departamente ir Muitinės įstaigose ypatumai, atskiras tarnybas bendrinantys aspektai, vertinama jų atitiktis išskirtiems kriterijams. Analizės metu gauti ir susisteminti duomenys nagrinėjami neovėberinės doktrinos plėtros kontekste, todėl tyrimo duomenys aktualūs tiek mokslo, tiek praktinio pritaikymo atvejais.
Atlikus teisės aktų, reglamentuojančių statutines tarnybas, analizę nustatyta, kad teisėkūroje nėra siekiama derinti skirtingų tarnybų reglamentavimo. Reglamentavimo keitimas yra inkrementiškas, dažniausiai iš esmės nekeičiantis tarnybos sąlygų, tačiau pokyčiai yra dažni, o nekoordinuotas pokyčių vykdymas reiškia, kad per nepriklausomybės periodą sąvoka statutinė tarnyba faktiš kai yra netekusi turinio. Remiantis tyrimo duomenimis, galima konstatuoti, kad analogiški teisiniai santykiai re guliuojami tiek atskirų tarnybų statutuose, tiek ir specifiniuose veiklos įstatymuose. Statutinėse įstaigose nėra užtikrinami vienodi priedų už turimus tarnybinius rangus ar kvalifikacinę kategoriją dydžiai, vyrauja skirtinga kvalifikacinių kategorijų ir laipsnių (rangų) sistema. Taip pat pastebima, kad užtikrinamos skirtingos socialinės garantijos, numatytas nevienodas minimalus ir maksimalus tarnybos atlikimo amžius, ne visiems keliami specialūs reikalavimai fiziniam pasirengimui. Tokia fragmentuota teisės aktų bazė kelia teisinio netikrumo, nesaugumo ir neapibrėžtumo problemų. Nuolatiniai bandymai tobulinti Lietuvos statutinę tarnybą rodo, kad trūksta nuoseklaus teisinio pagrindo.
Statutinės tarnybos kontekste galima teigti, kad sisteminių ir ilgalaikių viešojo valdymo modernizaciją užtikrinančių procesų galima tikėtis tik sustiprinus teisinės valstybės pagrindus. Pokomunistinės šalys, siekdamos ilgalaikės valdymo transformacijos, pirmiausiai turi sukurti demokratinės administravimo tradicijos aplinką, užtikrindamos tvirtą pagrindą demokratiniams procesams ir jų plėtrai remiantis tradicine hierarchine viešojo administravimo doktrina, griežtais atskaitomybės ir lojalumo valstybei principais. Vykdomomis reformomis turi būti siekiama sukurti bendrą statutinių institucijų sistemą. Lietuvos statutinės tarnybos modernizavimas turi apimti pagrindinių sąvokų turinio peržiūrą ir korekciją, teisinio reglamentavimo suderinimą.