Straipsnyje analizuojama klinikinės neuropsichologijos (KNPs) raida, dabarties situacija Vakarų šalyse bei galimybės diegti ir plėtoti šią psichologijos specializaciją Lietuvoje. Neuropsichologo darbo užduotys apima neuropsichologinį įvertinimą ir klinikinę intervenciją (veikmę). Sveikatos priežiūros srityje dirbantys klinikiniai neuropsichologai yra specialistai, kurie teikia paslaugas įvairaus amžiaus pacientams, turintiems pažinimo bei elgesio / emocinių sutrikimų, kurių galima etiologija yra raidos sutrikimai, neurologinės ir psichinės ligos. KNPs specialistai reikalingi neurologijos, psichiatrijos klinikose, psichinės sveikatos priežiūros ir reabilitacijos centruose, vaikų psichologinio įvertinimo ir ugdymo įstaigose. KNPs specializacijos modeliai Europoje bei Šiaurės Amerikoje panašūs savo turiniu ir reikalavimais, keliamais mokymui ir praktikai, tačiau daugumoje Europos šalių neuropsichologijos specializacija yra klinikinis praktinis išsilavinimas, o ne akademinis laipsnis kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. KNPs specializacijos trukmė Europos šalyse skiriasi, tačiau daugumoje jų specialisto lavinimasis gali būti pradedamas tik įgijus magistro laipsnį. Klinikinių neuropsichologų specialybės reguliavimas Europos sveikatos sistemoje taip pat skiriasi. Vienose šalyse ši specialybė yra visiškai teisiškai reguliuojama, o kitose visai nereguliuojama. Prieš pradedant gilesnę psichologijos specializaciją, beveik visose Vakarų šalyse yra privaloma turėti psichologo, galinčio dirbti sveikatos srityje, licenciją. Remiantis Skandinavijos šalių patirtimi, galima tikėtis, kad ir Lietuvoje, įdiegus psichologų praktinės veiklos licencijavimo įstatymą, būtų lengviau planuoti specializacijos studijas. Kol kas Lietuvoje psichologijos specializacija įgyjama magistrantūros studijų metu, t. y. specializacijos magistro diplomas atstoja ir licenciją, ir būtinybę giliau specializuotis. Tačiau ši Lietuvoje vyraujanti tradicija nedera su EuroPsy diplomo politika: baigus šešerių metų trukmės studijas gaunamas psichologijos magistro diplomas, o jau dirbant specializuojamasi dar kelerius metus (klausomi specializacijos kursai, atliekama supervizuojama praktika). KNPs specializacijos modelis turėtų atitikti tarptautinius besivystančios neuropsichologijos standartus. Vakarų šalyse dominuoja požiūris, kad klinikinės ir sveikatos psichologijos žinios yra svarbi KNPs specializacijos dalis ir ši kompetencija yra įtraukta į specializacijos programas. Taigi, norint užtikrinti pakankamą kompetencijos lygį, dvejų metų magistrantūros pakopos klinikinės neuropsichologijos studijų Lietuvoje gali nepakakti, nebent šios studijos būtų derinamos su nustatytos trukmės supervizuojama neuropsichologine praktika. JAV reikalaujamas daktaro laipsnis neuropsichologijos praktikai pagal susiklosčiusią tradiciją Europoje beveik netaikomas. Lietuvoje tokios tradicijos, turint omenyje kitas psichologijos specializacijas, taip pat nėra, vadinasi, daktaro laipsnis nėra būtinas ir KNPs specializacijai. Kaip ir Vakarų Europos šalyse, supervizuojama KNPs praktika turėtų būti privaloma KNPs specializacijos dalis.