Vaikų auklėjimas mokykloje: socialinis-pedagoginis aspektas

Santrauka

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrosios programos yra orientuotos į tokią mokyklą, kurioje mokytojai pasirengę ieškoti atsakymo į klausimą: kaip per bendrųjų ir integruotų dalykų kursus galima sudaryti sąlygas vaiko socialinei kultūrinei raidai. Mokytojams pateikiama nauja edukologinė samprata - „gyvenimas mokykloje". Nurodoma, kad ji atspindi visuminį požiūrį į vaiką, jo raidą ir į mokyklą kaip į socialinę kultūrinę aplinką. Ši samprata apima labai plačią išorinių ir vidinių mokyklos veiklos sąlygų sistemą, sintezuoja savyje naują ugdymo tikslų, turinio, būdų traktuotę, jų vienovės principus, atskleidžia, jog per „gyvenimą mokykloje” galima įprasminti ugdymą kaip vieną iš svarbiausių žmogaus tobulinimo būdų. Mokyklos gyvenimo ir joje vykstančio ugdymo sąsajos grindžiamos vaiko socialinės raidos galimybėmis. Šių ryšių suvokimas ir supratimas iš mokytojo reikalauja esminių ugdymo proceso ir socialinės aplinkos kontekstų nusimanymo. Mokyklai ypač pavojingas dalinis, atskirų ir siaurų uždavinių sprendimas ir aplinka, kurioje negalima ugdyti savarankiško ir kūrybingo žmogaus. Tyrimo, atlikto 1991-94 m.m., rezultatai rodo, jog vaiko socialinės adaptacijos galimybės yra ignoruojamos, dažnai įvyksta atotrūkis tarp ugdymo, kaip vientiso sociokultūrinio vyksmo, ir vaiko socializacijos reiškinių. Ypač pereinamaisiais laikotarpiais. Šiais laikotarpiaisi vaikų žinios ir įgūdžiai pablogėja, jie ima nepasitikėti savimi ir mokytojais. Vaikų socialinio gyvenimo paisymas ir dėmesys jiems mokykloje kaip socialinei bendruomenei turi atsispindėti kiekvienos klasės ugdymo tiksluose, turinyje ir būduose.