KODĖL BALTAI TURI NEMARKIRUOTĄ VEIKSMAŽODŽIO 3 ASMENS FORMĄ?
Dviskaitos-daugiskaitos paradigma formavosi skirtingose ide. dialektų zonose nepriklausomai, bet analogiškai. Tematiniuose vardažodžiuose jai buvo vartojamos tos pačios prieveiksminės (neparadigminės) formos *-ō(+ -s-), *-ai(-oi)/-ei( + -s-), kurios vartojamos vienaskaitos (be -s) lokatyvo ir instrumentalio variantams. Iš pradžių *-os, *-ai(-oi)/-ei turėjo ne daugiskaitinę, bet kuopinę reikšmę. Be to, nesigmatinė forma *-ai(-oi) /-ei siejosi ir su inertyvine („inaktyvine“) reikšme. Pasirinkę vardininkui formą *-ai/-ei, baltai ilgą laiką išlaikė tas abi jos reikšmes, kurios nereikalavo veiksmažodinio predikato 3 asmens daugiskaitos ir (antroji reikšmė) linko į inertyvinės reikšmės 3 asmens formą, t.y. į Viač. Ivanovo II serijos grynakamienę (-ej-a!), iš esmės vardažodinę formą. Netematinių kamienų vardažodžiai buvo daugiausia inertyvai, todėl šitoks derinimas įsigalėjo ir jų tarpe. Tiek I serijos -t(i)-, tiek II serijos grynakamienė forma vienodai derėjo prie vienaskaitinio veiksnio. Prie daugiskaitinio, t.y. kuopinio, kur kas labiau tiko grynakamienė forma, kuri dėl dažnesnio vartojimo ir ėmė išstumti pirmąją.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.