Deskriptyvinės jungties kategorijos apibrėžimo problemos. Ingresyvinio aspekto raiškos konstrukcijoje vartojamų jungčių VIRSTI ir TAPTI sintaksinė ir semantinė distribucija
Radikalioji konstrukcijų gramatika (Croft 2001) − teorinis modelis, kuriuo šiame straipsnyje remiamasi − leidžia vadinamąsias „negrynąsias“ jungtis ir tipiškas jungtis aprašyti kartu, kaip tos pačios jungties kategorijos narius. Formaliai tokiame gramatikos modelyje jungtis apibrėžiama kaip veiksmažodis, užimantis vietą tarp sakinio teminio argumento ir savo komplemento. Čia pristatomam tyrimui svarbu, kad apibrėžiama jungties kategorija aprėptų ir veiksmažodžius, kurie, be sintaksinio konektoriaus funkcijos, papildomai dar gali reikšti įvairias aspektines reikšmes. Tokie, pavyzdžiui, yra ingresyvinį pokyčio įvykio aspektą jungties konstrukcijose reiškiantys veiksmažodžiai (ppr. jų būtojo kartinio ir būsimojo laiko formos) tapti, virsti, pasidaryti, anksčiau plačiau vartotas stotis/pastoti, ankstesnės situacijos kontinuatyvinį aspektą reiškiantis veiksmažodis likti. Ribotuose kontekstuose jungties funkciją gali atlikti ir kai kurie kiti veiksmažodžiai, plg. Vardažodžio vardininkas sakiniuose paprastai eina veiksniu; Tas vaikis išaugo tvirtu vyru. Jungtims struktūriškai artimi ir komplementacijos reikalingi savarankiškesnės reikšmės žodžiai, tokie kaip vadinti (ką kuo), skelbti (ką kuo), apsimesti, dėtis (kuo) ir pan. Deskriptyvistui tenka spręsti nelengvą uždavinį skiriant veiksmažodines leksemas, kurios yra jungties funkcijai tiek sugramatintos, kad jau galėtų būti laikomos aspektiniais prototipinės jungties būti variantais, nuo tų veiksmažodinių leksemų, kurios jungtimi eina tik labai ribotuose sintaksiniuose kontekstuose arba jungtį primena tik būtinojo komplemento reikalingumu. Antrajame ir trečiajame straipsnio skyriuose, sprendžiant šį deskriptyvinį uždavinį, minėtą formalų jungties apibrėžimą siūloma papildyti dviem sąlygomis, viena iš jų − jungties veiksmažodis turi būti tiek desemantizuotas, kad jo komplementų semantiniai tipai nebūtų nuspėjami iš jo reikšmės. Svarbu pastebėti, kad kalbami jungties veiksmažodžiai kitose (egzistencinėse, lokatyvinėse ar slinkties) konstrukcijose yra vartojami pirminėmis savo reikšmėmis. Pastarosios konstrukcijos pagrįstai gali būti laikomos jungties veiksmažodžių kilmės konstrukcijomis. Tačiau ir atlikdami sintaksinio konektoriaus bei aspekto rodiklio funkcijas jungties konstrukcijose, šie veiksmažodžiai tebeturi savo buvusiųjų reikšmių pėdsaką („backward pull“; Traugott 2008). Paveldėtosios jungties veiksmažodžių reikšmės ir pagal jas nusistovėjusios jų aspektinės savybės yra lemtingos tuo, kad pagal šias savo specifikacijas kalbamų veiksmažodžių gramatinio laiko formos didžia dalimi yra pasidalijusios semantines atitinkamo aspekto raiškos erdves. Bent taip, kaip rodo ketvirtajame ir penktajame straipsnio skyriuose pristatoma empirinė studija, semantinę ingresyvinio aspekto raiškos erdvę yra pasidalijusios jungčių preterito formos virto ir tapo.