Aspekto raiška jungties konstrukcijų aprašuose paprastai menkai tepaliečiama. Tradicinėse lietuvių kalbos gramatikose šis klausimas apskritai nekyla, nes jose jungties konstrukcijos, kaip atskiras struktūrinis-funkcinis sakinių (arche)tipas, neišskiriamos. Nepakankamas dėmesys aspektui jungties konstrukcijoms skirtuose darbuose rodomas dėl keleto priežasčių. Pirma, šioms konstrukcijoms skirtuose tyrimuose dažnai susitelkiama ties bendromis predikacijos problemomis ir (ar) ties tų konstrukcijų tipų klasifikacija, todėl apsiribojama pavyzdžiais su esamojo laiko jungties veiksmažodžio „būti“ formomis − tokių konstrukcijų žymimų situacijų aspektas yra statyvinis imperfektyvinis, jis daug klausimų tyrėjui nekelia. Antra, aspektas tradiciškai laikomas veiksmažodžio kategorija: įvairūs sakiniu profiliuojamos situacijos laikinės raidos aspektai yra perteikiami pirmiausia pasirenkant atitinkamos akcionalinės klasės predikatą, bet taip pat čia svarbi ir morfologinės veiksmažodžio formos (morfologinių aspekto rodiklių) ir jo gramatinio laiko sąveika. Į sakinio lygmeniu įvedamų specializuotų aspektinių konstrukcijų reikšmę viso sakinio aspektui pastaraisiais metais didesnį dėmesį atkreipė konstrukcijų gramatikos atstovai (Michaelis 2004; Croft 2012). Nors jungties veiksmažodis „būti“ formaliai priskiriamas būsenos predikatų akcionalinei klasei, jo reikšmė didžia dalimi išvedama iš pačios jungties konstrukcijos, jos konkretaus tipo. Todėl čia yra prasmės kalbėti ne tik ir ne tiek apie jungties veiksmažodžio, kiek apie visos konstrukcijos aspektą. Pastarasis gali būti keičiamas ne tik keičiant jungties veiksmažodžio gramatinį laiką ir parenkant atitinkamą priešdėlį ar priesagą, bet ir sakinio lygmeniu įvedant norimos aspektinės reikšmės adverbialinį elementą ar sudėtingesnę konstrukciją. Dar daugiau, jungties veiksmažodžio morfologinė forma ir interpretacija dažnai paklūsta išoriškai į sakinį įvedamos aspektinės konstrukcijos reikalavimams. Trečia, pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai plėtojamos tipologijos studijos parodė, kad įvairių kalbų jungties konstrukcijose konektyvinę funkciją atlieka ne tik veiksmažodis „būti“ (ar su esamuoju laiku tapatinamos pronominalinės jungtys), bet ir kitõs, pvz.: lokatyvinės, egzistencinės, judėjimo ir pan., semantinės prigimties veiksmažodžių leksemos (Stassen 1979; Pustet 2003). Pagrįstai galima manyti, jog vienas iš šių leksemų sugramatinimo jungties funkcijai motyvų buvo praplėsti kalbamų konstrukcijų aspekto raiškos galimybes. Lietuvių kalbos jungties konstrukcijose tokiais aspektiniais jungties variantais yra prasmės laikyti jose vartojamus veiksmažodžius tapti, pasidaryti / darytis, virsti ir likti. Taip dinaminės reikšmės (būsenos pokytį žyminčių) šio sąrašo veiksmažodžių būtojo ir būsimojo laiko formomis jungties konstrukcijose gali būti reiškiamas ingresyvinis aspektas, o esamojo laiko formomis, priklausomai nuo sintaksinio konteksto, gali būti reiškiami progresyvinis arba habitualinis aspektai. Jungties veiksmažodžiu likti, kaip ir priešdėline forma tebe-būti (nebe-būti), kalbamose konstrukcijose reiškiamas kontinuatyvinis aspektas. Į šiuos veiksnius atsižvelgiant, straipsnyje ir aptariamos įvairios aspekto raiškos galimybės jungties konstrukcijose. Taip pat čia dėmesys kreipiamas ir į tai, kiek šios galimybės priklauso nuo konkretaus jungties konstrukcijos tipo. Straipsnio autorius ankstesniuose savo darbuose yra pasiūlęs netradicinę jungties konstrukcijų tipų klasifikaciją, kuri remiasi Ronaldo Langackerio (1991) apibrėžta instanciacijų semantika. Straipsnyje ši klasifikacija taip pat trumpai pristatoma, papildžius ją naujomis įžvalgomis bei kreipiant dėmesį į tas jungties konstrukcijų tipologines savybes, kurios yra svarbios aspekto raiškai.