Santrauka
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Arnaldo di di Benedetto,
Įvadas į XVI amžiaus petrarkizmą
,
Literatūra: T 48 Nr. 4 (2006): World Literatures
-
Dirk Weidmann,
“And I Tiresias have foresuffered all…” – daugiau nei aliuzijos į Ovidijų T. S. Elioto poemoje Bevaisė žemė?
,
Literatūra: T 51 Nr. 3 (2009): the Classics
-
Vigmantas Butkus,
Ludwigo Tiecko komedija „Batuotas katinas“: romantinės ironijos pavidalai
,
Literatūra: T 49 Nr. 4 (2007): World Literatures
-
Inga Bartkuvienė,
Abejoti dėl laiko. Belaikiškumas vėlyvojoje Paulio Celano kūryboje
,
Literatūra: T 61 Nr. 4 (2019): Literature
-
Jovita Dikmonienė,
Anagnorisė Aristotelio Poetikoje:definicijos ir klasifikacijos problemos
,
Literatūra: T 61 Nr. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Brigita Speičytė,
„...KOL ŽEMAIČIAI GYVI“: 1830–1831 METŲ SUKILIMO ŽEMAITIJOJE LIUDIJIMAS
,
Literatūra: T 55 Nr. 1 (2013): Lithuanian Literature
-
Rita Tūtlytė,
Dialogas su tradicija Janinos Degutytės poezijoje: vaizdo aspektas
,
Literatūra: T 60 Nr. 1 (2018): Literatūra
-
Liucija Černiuvienė,
Rūta Jakutytė,
Lietuviškasis Michelis Houellebecq’as: vertimo paradoksai
,
Literatūra: T 61 Nr. 4 (2019): Literature
-
Mantas Tamošaitis,
Meninės reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpažinimuose
,
Literatūra: T 61 Nr. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Audronė Kučinskienė,
Cicerono santykis su graikais ir jų kultūra
,
Literatūra: T 48 Nr. 3 (2006): the Classics