Straipsnio antrojoje dalyje nagrinėjami pažinimo problemos sprendimo marksistinėje filosofijoje metodologiniai pagrindai. Šios filosofijos prielaidomis buvo pažinimo kaip kūrybinės veiklos (G. W. Hegelis) traktuotė ir jutiminio pasaulio realumo pripažinimas (prancūziškasis materializmas). Šių dviejų prielaidų apjungimas tapo įmanomas atsiradus naujam požiūriui į teorijos ir praktikos santykį. Teorija ir praktika yra dvi gamtos sužmoginimo pusės. Tikrovė yra žmogaus jutiminė veikla, praktika. Teorinio pažinimo pagrindas yra realus praktinės žmonių veiklos procesas. Teorinės problemos, kildamos iš praktikos, išlaiko ryšį su anksčiau spręstomis teorinėmis problemomis. Marksistinės gnoseologijos požiūriu, pažinimas negali būti paaiškintas nei subjektyvistiškai, nei objektyvistiškai, t. y. nei kaip mąstymo veikla, nei kaip jutiminės tikrovės poveikis žmogui. Pažinimo procesas yra atskiras realios žmogaus sąveikos su gamta, gamtos sužmoginimo, žmogaus pasaulio kūrimo, praktikos aspektas ir gali būti išskirtas tik mokslinės abstrakcijos būdu. Laisvės principą galima taikyti ir pažinimo bei jo rezultatų apibrėžimui.
