erbalinės komunikacijos požiūriu suaugusiųjų bendravimas dažniausiai suvokiamas kaip prototipiškai simetriškas. Gyvūnams skirta kalba, kaip ir kūdikiams ar mažiems vaikams skirta kalba, apibūdinama asimetrinės komunikacijos terminu. Šiame straipsnyje siekiama aptarti verbalinės komunikacijos elementus situacijose, kai kalbama su gyvūnais arba apie juos. Tyrimas atskleidė, kad lietuviai, bendraudami su augintiniais, vartoja daug deminutyvų ir garsažodžių, o kalbėdami apie savo gyvūnus juos apibūdina labai įvairiais būdvardžiais. Apklausos duomenys rodo, kad moterys (jų apklausta daugiausia) linkusios naminius gyvūnus, ypač šunis ir kates, prilyginti šeimos nariams, suteikti jiems vaiko statusą. Gausūs augintinių apibūdinimai rodo, kad tokiam bendravimui būdingas antropomorfizmas, nes gyvūnams priskiriamos žmogaus savybės. Dažnai vartojamų deminutyvų pragmatinės reikšmės leidžia šeimininkams kalbėjimo su augintiniu aktą paversti žaismingesniu ir pasiekti savo tikslus mažiau formaliu, draugiškesniu būdu, net jei kalbama apie ne tokius malonius dalykus.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.