[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje analizuojama konkreti strategija, naudojama pagrįsti giluminį ryšį tarp metafizikos ir logikos, pasitelkiant Aristotelio neprieštaravimo principą ir predikavimo teoriją. Kertinis judesys, pagal šią strategiją, yra formuluoti ir interpretuoti minėtą principą kaip metafizinį (ar ontologinį) principą. Šiame straipsnyje argumentuojama, kad 1) nepaisant pradinio tokios strategijos patrauklumo, vis dar trūksta sėkmingo argumento, kad būtų galutinai pagrįstas ryšys tarp metafizikos ir logikos, ir 2) predikavimo teorija yra fundamentalesnė nei neprieštaravimo principas.
Teiginys (1) grindžiamas tuo, kad analizuojama strategija neatlaiko stipraus priekaišto, jog Aristotelio pirminės substancijos kriterijus yra prieštaringas. Teiginys (2) grindžiamas tuo, kad patį neprieštaravimo principą geriausia aiškinti pasitelkiant predikavimo teoriją. Be to, Aristotelio filosofinės teorijos kontekste būtent predikavimo teorija ir atlieka visą svarbų aiškinamąjį darbą.