Straipsnyje palyginamos N. Hartmanno ir V. Sezemano filosofinės koncepcijos. Estetinius reiškinius N. Hartmannas aiškina remdamasis kritinės ontologijos metodu ir sieja juos su būties sluoksniais. V. Sezemano estetinė pozicija yra paremta estetikos mokslo istorija. Kalbėdami apie atskirų vertybių tarpusavio ryšius, filosofai grindžia juos pozityvia, istoriškai patikrinta medžiaga. Grožio ir dorovės, estetinių ir etinių vertybių ryšio problemą N. Hartmannas ir V. Sezemanas sprendė savarankiškai ir originaliai. V. Sezemanas apsiriboja tik estetinių reiškinių analize, o N. Hartmannas stengiasi sukurti savitą kritinę-ontologinę estetinių vertybių teoriją. Abu mano, jog etinės vertybės gali įeiti į estetinių vertybių sudėtį kaip estetiniai elementai. Meno kūrinyje neestetinis vertinimas nėra savarankiškas, nes priešingu atveju jis neįeitų į meninio suvokimo struktūrą. Etinis vertinimas irgi gali būti taikomas meniniam kūriniui, bet toks vertinimas nėra savarankiškas. Nagrinėdamas estetinių ir etinių vertybių santykį N. Hartmannas pažymi, kad etinės vertybės sąlygoja estetines, o dorovinė vertybė gali remtis jos pagrinde esančia gėrio vertybe. Dvasinių vertybių požiūriu N. Hartmanno nuomonė artima M. Scheleriui.
