Pedagoginė ir mokslinė K. Rickevičiūtės veikla
-
Nikodemas Juršėnas
Publikuota 1988-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1988.39.7150
PDF

Reikšminiai žodžiai

Kristina Rickevičiūtė
Lietuvos filosofija
Vilniaus universitetas
logika
pedagoginė veikla

Kaip cituoti

Juršėnas, N. (1988) “Pedagoginė ir mokslinė K. Rickevičiūtės veikla”, Problemos, 39, pp. 37–47. doi:10.15388/Problemos.1988.39.7150.

Santrauka

Straipsnis skirtas lietuvių filosofės Kristinos Rickevičiūtės (1922–1984) pedagoginei ir kūrybinei veiklai aptarti. Teigiama, kad dėstytojo veiklą K. Rickevičiūtė suprato kaip ypatingą švietimo bei mokymo misiją, kuri tiesiogiai formuoja jaunų žmonių intelektą, o per pastarąjį – ir dvasią. Ji daugiausia dėstė logiką ir filosofijos istoriją. Logikos mokslo statusą (kaip ir V. Sezemanas, N. Hartmannas) siejo su apibrėžtumo kategorija. Disertacijoje gvildeno sąvokų susidarymo loginę problemą. Sąvokos atsiradimą K. Rickevičiūtė siejo su tam tikru požymių, savybių, bruožų įžvelgimu tikrovės objektuose. Sąvokos, kaip prasminio vieneto, atsiradimas ir funkcionavimas siejamas su kalbos raida, jos dėsningumais, istorija. Filosofijos istorijoje K. Rickevičiūtę pirmiausia domino senovės graikų, taip pat klasikinė vokiečių filosofija. Ji išleido mokymo priemonę „Antikinės filosofijos bruožai“, su kitais parengė ir išleido paskaitų kursą „Iš filosofijos istorijos“, išvertė I. Kanto, J. G. Fichtės veikalų. Filosofiją glaudžiai siejo su dvasinės kultūros raida, pažinimo pažanga. Filosofijos istoriją laikė minčių raida, intelekto bandymais atskleisti būties struktūrą, jos prasmę, dėsningumus.
PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.