Straipsnis skirtas austrų filosofo K. R. Popperio filosofinei programai aptarti. Jo opozicija klasikiniam loginiam pozityvizmui turėjo įtakos visai nemarksistinei gnoseologijos metodologijai. K. R. Popperio kritinis racionalizmas paveikė visuomenės filosofiją, jo keliami mokslinio tyrimo metodai bandomi implikuoti į socialinių tikslų bei konkrečios politinės veiklos sferą. Du pagrindiniai kritinio racionalizmo gnoseologijos klausimai yra mokslo (tikrų žinių) atribojimas nuo metafizikos (spekuliatyvumo) ir indukcijos problematika. Mokslo ir metafizikos demarkacijos kriterijumi filosofas paskelbė falsifikaciją, arba kritiškumą: juo daugiau randama falsifikuojančių (kritinių) argumentų, prieštaraujančių tikrinamam teiginiui, tuo šis yra mažiau metafiziškas. Tos teorijos (hipotezės), kurių negalima falsifikuoti, tėra vien interpretacijos. Teigiama, kad absoliutaus kriticizmo principą K. R. Popperis bando pagrįsti mokslo bei filosofijos istorijos faktais savavališkai, subjektyviai juos interpretuodamas. Tai jam neleido peržengti tiesos-vertybės alternatyvos ir suvokti, jog pažinimas bei vertinimas, būdamos dvi skirtingos tikrovės praktinio panaudojimo pusės, nėra vienas kitą šalinantys veiksniai.
