I. Kanto kopernikiškas posūkis ir praktinio proto problema

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos I. Kanto praktinio proto savybės ir jo taikymo sritis. Apžvelgiama I. Kanto pažinimo teorija (teorinė filosofija). Teigiama, kad filosofo posūkis nuo teorinės filosofijos į praktinę yra ieškojimas tokių tikrovės teorinės pagavos būdų, kurie leistų implikuoti žmogiškąjį šios pagavos aspektą. Praktinio proto kelias į užpatyriminę sritį yra normatyvinis (vertybinis), kuris galimas tik valingai veikiančių būtybių – žmonių gyvenimo regione. Praktinio proto konstruojamas priežastingumas remiasi valia ir yra laisvas. Pagrindinis dėsnis, reguliuojantis žmonių elgesį, yra nesaistomas jokių išorinių priežasčių – jis paremtas grynai laisva valia, galinčia pradėti priežastinį ryšį ir todėl yra neistorinis. Laisvė I. Kanto praktinėje filosofijoje yra esminis žmogaus ypatingumo – jo racionalumo ir istoriškumo rodiklis, istorijos vyksmo stimulas ir tikslas. Filosofas konstatavo, kad norint teoriškai reflektuoti visuomenės gyvenimą, negalima apsiriboti vien gnoseologine žiūra, tam būtinas teleologinę žmonių visuomenės prigimtį atitinkantis normatyvinis matmuo. Aptariamos I. Kanto idėjų plėtojimo kryptys XX a. filosofijoje.