Socialinis pažinimas – praktikos ir teorijos problema
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama socialinio pažinimo specifika. Teigiama, kad šią specifiką nulemia istorinės realybės bruožai. Kritikuojama idealistinė visuomenės aiškinimo metodologija, kuri apsiriboja tik aktyviu sąmonės vaidmeniu istorijoje ir neišeina toliau už susvetimėjusios visuomenės esamos būklės konstatavimo. Istorinė tikrovė yra tikslingos žmonių veiklos padarinys, todėl socialiniame pažinime susipina ideologinis ir gnoseologinis aspektas: atsiranda tiesos ir vertybės dilema. Marksizmas šią dilemą sprendžia ne teoriškai, o praktiškai. Materialistinė socialinė koncepcija teigia, kad istorijos, kaip tikslingos ir sąmoningos žmonių veiklos produkto, kūrime dalyvauja idealūs veiksniai, išreiškiantys žmonių norus bei siekimus ir inspiruojantys juos tiek gamybinei, tiek visuomeninei istorinei veiklai apskritai. Socialinį gyvenimą ši koncepcija traktuoja kaip objektyvius materialinius pagrindus turinčią subjektyvią žmonių veiklą. Socialinis pažinimas pirmiausia turi orientuotis į visuomenės materialinės struktūros funkcionavimo objektyvios veiklos tyrimą, kuris socialinio mokslo rezultatus daro reikšmingus visuomenės istorinei praktikai.
