Remiantis dekonstrukcijos ir psichoanalizės teoriniu kontekstu, straipsnyje analizuojama modernaus subjekto nunykimo ir anoniminės Kito instancijos įsigalėjimo tema. Šiai temai analizuoti pasitelkiamos balso ir žvilgsnio sąvokos: tradiciškai siejamos su sau tapačiu subjektu, jos ima įgauti radikaliai priešingą turinį. Balsas ir žvilgsnis pradeda žymėti ne subjektyvias charakteristikas, bet tampa Kito galios instrumentu. Kito balsas, Kito žvilgsnis pajungia subjektą savo destruktyviai valiai, paverčia jį Kito galios objektu.