Anksčiau (in Mikulskas 2018), atlikus kvantitatyvinę Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno duomenų analizę, buvo nustatyti sinchroniniu lygmeniu pasireiškiantys dinaminių jungčių virsti ir tapti semantinės distribucijos bei aspektinių verčių skirtumai. Šie skirtumai yra didžia dalimi nulemti iš kilmės konstrukcijų paveldėtų jų reikšmių. Norint geriau suprasti tokių jungčių semantines specifikacijas lėmusias priežastis, būtina atidžiau pasižiūrėti ir į jų kilmės šaltinius. Šiame straipsnyje, pasirėmus Lietuvių kalbos žodyno duomenimis, sprendžiamas inkliuzyvinių jungties sakinių su veiksmažodžiu virsti kilmės konstrukcijų klausimas. Askriptyvinės jungties konstrukcijos su šiuo veiksmažodžiu veikiausiai atsirado vėliau, greta jau susiformavusių inkliuzyvinių konstrukcijų su šiuo veiksmažodžiu (galimos pirmųjų konstrukcijų kilmės ištakos trumpai aptartos minėtoje publikacijoje). Yra pagrindo manyti, kad inkliuzyvinės jungties konstrukcijos su veiksmažodžiu virsti, dabar priklausančios tapatumo predikacijos sričiai ir žyminčios (laipsnišką) subjektinio referento ingresiją į naują būtį, per konceptualiąją metaforą PEREITI Į TAM TIKRĄ BŪSENĄ YRA PEREITI Į TAM TIKRĄ PADĖTĮ ERDVĖJE išsirutuliojo iš slinkties konstrukcijų, žyminčių vertikalaus objekto griūtį žemėn praradus pusiausvyrą. Po reanalizės naujojoje konstrukcijoje buvęs slinkties konstrukcijos paskirties participantas virto predikatyviniu (jungties) komplementu. Savaip prie inkliuzyvinių jungties konstrukcijų su veiksmažodžiu virsti susiformavimo prisidėjo ir egzistencinės interpretacijos slinkties konstrukcijos su šiuo veiksmažodžiu, originaliai žyminčios materijos masės ar gyvų padarų gausos veržimąsi, plūdimą iš kur nors, arba, bendriau žiūrint, pasirodymą pašnekovų akivaizdoje. Per semantinį išplėtimą ar metaforą šios konstrukcijos ima reikšti, kad kas nors (kam nors) nutinka arba kas nors naujai atsiranda tikrovėje. Egzistencinių konstrukcijų įnašą ir kartu svarbų etapą kalbamų jungties konstrukcijų raidoje liudija šioje predikacijos srityje nusistovėjusios vadinamosios subjekto raiškos alternacijos, kaip antai Iš gegutės virto vanagas vs. Gegutė virto į vanagą / vanagu. Būdamos semantiški iš esmės ekvivalenčios, šios konstrukcijos į tą pačią situaciją siūlo žvelgti iš skirtingų perspektyvų: naujo esinio iš senojo atsiradimo, t. y. jo egzistencijos pradžios teigimo, ir atsiradusio tapatumo tarp senojo ir naujojo esinių teigimo. Nesunku matyti, kad egzistencinis teiginys ontologiškai yra pirmesnis nei tapatumo teiginys, nors struktūriškai pirmasis santykiauja su antruoju kaip dalis su visuma.