Tautinės tapatybės (re)konstravimas XX a. pab. tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje
Straipsnyje, remiantis 1988–1992-ųjų metų lietuvių literatūrinio savaitraščio Literatūra ir menas, mėnraščio Pergalė (nuo 1991 m. – Metai) bei jiems analogiškų latvių Literatūra un Māksla ir Karogs tekstais, aptariami ir gretinami būdingiausi lietuvių bei latvių to meto tautinės savirefleksijos epizodai, tautinės tapatybės kaitos ir tęstinumo judesiai. Parodoma, kaip tautinės tapatybės (re)konstravime dalyvauja komunikaciniais atminties ritualais (at)kuriama kolektyvinė atmintis. Tekstų pavyzdžiais iliustruojamos herojizavimo ir mitologizavimo tendencijos, dekonstravimo, demitologizavimo atvejai (Dzintaras Suodumas, Ričardas Gavelis). Teigiama, kad latvių refleksijose dominuoja kanoninės įasmenintos tautiškumo raiškos formos, individualizuoti tautiniai herojai (Lačplėsis, Rainis) – visuotini kultūriniai universumai, tautinių idealų išraiškos. Lietuvių refleksijose individualių tautinių herojų „panteonas“ fragmentiškesnis, labiau išsiskaidęs ir komunikacinėje atmintyje dalyvauja pasyviau nei latvių. Tačiau lietuvių spaudoje pastebima žymiai intensyvesnė tremtinių-kolektyvinio tautinio herojaus savirefleksija ir reprezentacija.