Kompetencijomis grįsto mokymosi taikymo aukštajame moksle iššūkiai
AUKŠTASIS MOKSLAS IR STUDIJOS
Rimantas Želvys
Aliya Akzholova
Publikuota 2016-09-01
https://doi.org/10.15388/ActPaed.2016.36.10051
PDF

Reikšminiai žodžiai

Bolonijos procesas
kom­petencijomis grįstas mokymasis
aukštasis mokslas.

Kaip cituoti

Želvys R. ir Akzholova A. (2016) „Kompetencijomis grįsto mokymosi taikymo aukštajame moksle iššūkiai“, Acta Paedagogica Vilnensia, 360, p. 9-17. doi: 10.15388/ActPaed.2016.36.10051.

Santrauka

Bolonijos procesas – bendros Europos aukštojo mokslo erdvės sukūrimas – yra vienas iš ambicin­giausių pastarojo meto švietimo projektų. Sudedamų­jų Bolonijos proceso dalių – perėjimo prie tripakopio aukštojo mokslo modelio bei europinės kreditų kau­pimo ir perkėlimo sistemos įdiegimas sulaukė nevie­nodo Vakarų akademinės bendruomenės vertinimo. Kompetencijomis grįsto mokymosi idėja Vakarų ša­lių universitetuose turi ir šalininkų, ir priešininkų, o buvusiose socialistinėse šalyse visos šios iniciatyvos priimamos kaip savaime suprantamos ir nėra kves­tionuojamos. Straipsnio tikslas – išanalizuoti kompe­tencijomis grįsto mokymosi taikymo iššūkius. Tyrimo objektas – kompetencijomis grįsto mokymosi modelis aukštajame moksle. Tyrimo metodai – dokumentų ir mokslinės literatūros analizė.
Kritiškai šio modelio atžvilgiu nusiteikę Vakarų mokslininkai, o ypač kritinės pedagogikos atstovai savo publikacijose mini, kad viena iš kompetenci­jomis grįsto mokymosi problemų tai, kad nėra ben­dro kompetencijos apibrėžimo, ir skirtingai supran­tama kompetencijos struktūra. Jie taip pat nurodo, kad ideologinis kompetencijomis grįsto mokymosi pagrindas yra biheviorizmas, todėl šiam modeliui būdingas mechanistinis ir redukcionistinis požiūris į mokymąsi. Kritikai teigia, kad kompetencijomis grįstas modelis labiau tinka profesiniam mokymui, o ne aukščiausio lygio specialistams rengti, ir sieja jį su naująja viešąja vadyba bei bandymais labiau kontroliuoti akademinę veiklą. Autoriai nurodo, kad nėra moksliškai pagrįstų ir patikimų duomenų, leidžiančių teigti, kad kompetencijomis grįstas mokymasis yra veiksmingesnė mokymosi forma. Lietuvių autoriai kompetencijomis grįsto mokymosi nekvestionuoja. Vienintelės publikacijose išsakomos abejonės yra susijusios su nevienodu kompetencijos termino ir struktūros supratimu. Rusijos mokslininkai taip pat neabejoja kompetencijomis grįsto mokymosi tiks­lingumu. Maža to, jie teigia, kad jau sovietinėje pe­dagogikoje galima įžvelgti kompetencijomis grįsto mokymosi užuomazgų. Tiesa, kai kurie iš jų svarsto, ar nebūtų pakakę nuo seno žinomos gebėjimų sąvo­kos, o kompetencijos termino atsiradimą traktuoja ne kaip gairę, žyminčią naują mokymosi paradigmą, bet kaip bandymą suvienodinti Bolonijos proceso šaly­se vartojamą terminiją. Kazachijos autoriai taip pat be išlygų priima kompetencijomis grįsto mokymosi idėją, nors ir sutinka, kad yra kompetencijos termino apibrėžimo problema.
Pagrindinė straipsnio išvada – kompetencijomis grįstas mokymasis gali būti sėkmingai įdiegtas ir tai­komas, tačiau tam būtina gerai išstudijuoti visus jo pranašumus ir trūkumus ir vengti taikyti jį kaip ne­pajudinamą dogmą, kurios nebūtų galima kūrybiškai interpretuoti.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.