XX amžiuje pasikliauta vienašališkomis filosofinėmis ugdymo kryptimis (pozityvizmu, pragmatizmu, egzistencializmu, marksizmu, ir kt.). Jos neigiamai veikė ir veikia ugdymo mokslo vientisumą ir švietimo sistemos būklę, ypač dorovinį mokytojų ir mokinių stabilumą. Kyla uždavinys kurti universalią edukologiją ir praktinę ugdymo sistemą. Universalaus ugdymo problema turi keletą sudėtingų aspektų: visuotinumo, visapusiškumo, bendrumo, universalaus tinkamumo. Lietuvoje šią problemą pradėjo nagrinėti VDU profesorius Stasys Šalkauskis dar šio šimtmečio pirmojoje pusėje. Jis mažai tikėjo universalios pedagogikos galimybėmis dėl žmonių pasaulėžiūrų susiskaldymo, bet pasiūlė metodą, kaip ją sukurti. Kuriantis demokratinei Europos tautų sąjungai, susidaro geresnės sąlygos filosofiniam, edukologiniam nacijų bendradarbiavimui, universalios edukologijos plėtotei.
