Slaugytojų dvasingumo fenomenas yra aktualus holistinėje onkologinių pacientų slaugoje, teikiant dvasinę slaugą. Jos pamatas – dvasingumo fenomenas, t. y. jaučiamas, patiriamas dvasingumo aspektas. Slaugytojas, teikdamas dvasinę slaugą, turi pažinti, reflektuoti dvasingumo fenomeną savyje, savo gyvenime.
Tyrimo tikslas – atskleisti slaugytojų egzistencinį dvasingumą, slaugant onkologinius pacientus.
Tyrimo problema apima šiuos pagrindinius klausimus: kaip slaugytojai, slaugantys onkologinius pacientus, reflektuoja dvasingumą savo praktinėje veikloje; kaip slaugytojai reflektuoja slaugytojo ir paciento dvasingumo ryšį slaugydami onkologinius pacientus?
Atliktas kokybinis tyrimas Nacionaliniame vėžio institute X skyriuje, taikant interviu metodą.
Slaugytojų egzistencinis dvasingumas atsiskleidžia dirbant mėgstamą darbą, kuriame jie save realizuoja ir turi galimybę tobulėti, bendrauti su pacientais, kurti empatišką santykį su jais.
Slaugytojams vidinę stiprybę teikia: žinios, darbo patirtis, charakterį užgrūdinusios ir pozityvios gyvenimiškos patirtys, mintys apie gyvenimo laikinumą, troškimas suteikti pacientui vilties, gerumo. Slaugytojų asmeninės krizių, netekčių patirtys lemia empatiją, atjautą pacientams. Pacientų kilnumą slaugytojai atskleidžia, žvelgdami į kiekvieną pacientą kaip į visavertį žmogų su viltimi pasveikti, o savo kilnumą – per profesionalumą, empatiško santykio su pacientais kūrimą.