Visuminio ugdymo problema naujosios pedagogikos teorijoje ir praktikoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas integruotas ugdymas istoriniu aspektu. Trumpai apžvelgiama antikinio ugdymo ir klasikinės pedagogikos integracijos principo raida. Daugiausia dėmesio skiriama XX a. pradžios naujosios pedagogikos teorijai ir praktikai. Pateikiama visuminio ugdymo samprata, pristatomi atskirų autorių (T. Hopkinso, F. Parkerio, J. Dewey, C. Washburne, W. Jameso, G. Keršenšteinerio ir kt.) požiūriai vienu ar kitu ugdymo integracijos aspektu. Lyginamosios analizės metodu nagrinėjama XX a. pradžios Vakarų Europos naujųjų ir JAV progresyvistinių mokyklų integruoto ugdymo praktika. Akcentuojama, kad ryškiausia integralumo raiška – probleminis mokymas, teoriškai pagrįstas l. Dewey, o Valdorfo mokykloje – euritmija. Straipsnyje taip pat analizuojami Lietuvos pedagogų požiūriai į integruotą ugdymą 1918-1940 m. Pabrėžiama, jog Lietuvos pedagogai ypač vertino kompleksinį medžiagos dėstymą jaunesnėse klasėse, koreliacinę sistemą – vyresnėse.