Pedagogo jėga – žmoniškumas

Santrauka

Vertinant profesoriaus Jono Laužiko pedagoginį patyrimą, jo mokslinį-teorinį palikimą, norėčiau priminti, jog profesorius buvo apdovanotas ne tik giliu teoriniu mąstymu, erudicija, bet ir nuostabiais pedagogo bruožais – jautrumu, meile vaikui, siekiu jį pažinti ir priimti tokį, koks yra. Profesoriaus asmenyje daug šilto, gražaus, žmogiško jausmo. Daugelis mokslininko idėjų turi išliekamosios vertės ir labai reikšmingos šiandien. Tai mintys apie ugdymo esmę, raidos kryptis, ugdymo individualizavimą bei diferencijavimą. Pedagogą jaudino ugdymo humanizacijos ir psichologizacijos, pedagoginio bendravimo, vaiko pažinimo, mokymosi psichologijos, neįgaliųjų ir gabiųjų ugdymo problemos. Profesorius, gerai žinodamas tradicinės mokyklos trūkumus, pritarė naujųjų pedagoginių srovių pagrindiniams reikalavimams – aktyvinti mokymo procesą, ugdyti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybinį kritinį mąstymą, pažinti vaiką, derintis prie jo prigimties, sudaryti jam sąlygas veikti pagal individualius poreikius ir sugebėjimus, leisti vaikui ieškoti, tirti, smulkmeniškai jo negloboti, neužgniaužti jo kritiškumo, tyrinėjimo polinkio. Mokslininkas puikiai suvokė mokyklos ydas – vaiko psichologijos nepaisymą, atitrūkimą nuo gyvenimo, dogmatinį mokymą ir pasyvų, mechaninį mokymąsi.